Ši informacinė priemonė atsako į nuotoliniams darbuotojams kylančius klausimus dėl socialinės apsaugos, mokėtinų mokesčių, darbo teisės ir imigracijos Europos Sąjungoje (toliau – ES), kai darbdavys yra registruotas vienoje ES valstybėje narėje, o darbuotojas atlieka darbą kitoje ES valstybėje narėje, naudodamas informacines technologijas.
Remiantis Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondu (EUROFOUND), „Nuotolinis darbas – tai tokia darbo organizavimo forma, kai darbas atliekamas ne numatytoje darbo vietoje (dažniausiai darbdavio patalpose), naudojant informacines ir ryšių technologijas (IRT). Nuotolinis darbas skiriasi nuo kitų darbo organizavimo formų tuo, kad kompiuteris ir kitos ryšių technologijos leidžia darbuotojui pakeisti įprastą darbo vietą, darbo vieta gali būti keičiama neribotam laikui ir darbo vietų skaičius, kai darbuotojas dirba nuotoliu, yra neribojamas (mobilumas).”[1]
Šoje informacinėje priemonėje rasite atsakymus į klausimus apie darbuotojus, kurių darbdavys registruotas vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, bet jie nuotoliu dirba kitoje valstybėje narėje. Darbas nuotoliu už Europos Sąjungos ribų nėra aptariamas šiame leidinyje.
„Komandiruotasis darbuotojas“ – tai darbuotojas, kurį darbdavys siunčia laikinai atlikti darbus į kitą valstybę narę pagal paslaugų sutartį, darbuotojų perkėlimą grupės viduje arba darbuotojų nuomą pagal laikinojo darbo sutartį.[2] Komandiruotasis darbuotojas nėra darbuotojas, dirbantis nuotoliu, nes valstybėje narėje, kurioje yra jo darbdavio registruota buveinė arba verslo vykdymo vieta, jis nebedirba dėl to, kad yra komandiruojamas į užsienį tam, kad užbaigtų konkretų projektą ar vykdytų užduotį.
Skirtingai nei komandiruotasis darbuotojas, nuotolinis darbuotojas ir toliau visapusiškai dirba darbdavio labui, bet atlieka darbą nuotoliniu būdu kitoje valstybėje narėje nei valstybėje narėje, kurioje yra jo darbdavys, paprastai dėl asmeninio patogumo.
[1] Nuotolinis darbas | Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (europa.eu).
[2] Komandiruojami darbuotojai – Užimtumas, socialiniai reikalai ir įtrauktis – Europos Komisija (europa.eu).
Bendroji taisyklė yra tokia, kad darbuotojas, dirbantis daugiau nei vienoje valstybėje narėje, bet „didelę dalį“ savo profesinės veiklos vykdantis savo gyvenamojoje šalyje, vadovaujasi gyvenamosios šalies socialinės apsaugos sistema[1].
„Didelė dalis“ reiškia, mažiausiai 25 proc. darbuotojo darbo laiko išdirbto vienoje valstybėje ir gautų pajamų per pagrįstą laikotarpį. [2] Šiuos skaičius nustato ES teisė ir ši nuostata taikoma visose valstybėse narėse, nors valstybės narės gali netaikyti šios nuostatos nuosekliai. Konkrečiai:
Pavyzdžiui, jei darbuotojas „didelę dalį“ (t. y. ne mažiau kaip 25 proc.) savo profesinės veiklos atlieka valstybėje narėje, kurioje yra jo darbdavio registruota buveinė arba verslo vieta, bet likusius 75 proc. laiko taip pat dirba nuotoliniu būdu vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse, darbuotojui ir toliau taikoma jo darbdavio valstybės narės socialinės apsaugos sistema.
Tačiau jei darbuotojas paprastai „didelę dalį“ savo veiklos vykdo valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, ir tik retkarčiais dirba nuotoliniu būdu valstybėje narėje, kurioje yra jo darbdavys, darbuotojas bus apdraustas pagal gyvenamosios vietos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą.
Pavyzdžiui, jei asmuo dirba Ispanijoje ir nuotolinį darbą atlieka mažiau nei 25 proc. laiko Portugalijoje, jam bus taikomas Ispanijos socialinis draudimas. Tačiau jei 60 proc. darbuotojo profesinės veiklos atliekama Portugalijoje, bus taikoma Portugalijos socialinės apsaugos sistema.
[1] Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004, 13 straipsnio 1 dalies a punktas.
[2] Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, 14 straipsnio 8 dalis. Vertinimas atliekamas.
Ne. Remiantis pirmiau aprašytomis taisyklėmis, nuotoliu dirbantiems darbuotojams vienu metu gali būti taikomi tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai. Nuotoliu dirbančiam darbuotojui negali būti taikomi dviejų skirtingų valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktai.
Priklauso nuo situacijos. A1 forma nėra būtina, jeigu nuotoliu dirbama trumpai; pakanka Europos sveikatos draudimo kortelės (ESDK). Tačiau jei nuotolinis darbas tampa reguliarus ir sudaro daug dienų per metus, darbdavys / darbuotojas turi kreiptis dėl A1 formos
Europos Komisija ėmėsi priemonių, kad socialinės apsaugos paslaugos būtų skaitmenizuotos.
Dar ne. Tačiau ateityje įdiegus ES skaitmeninę tapatybę, galime tikėtis skaitmeninių dokumentų versijų, pavyzdžiui, ESDK.
Jei nuotoliu dirbantis darbuotojas daugiau nei 25 proc. savo laiko praleidžia kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis dirba, taikomi socialinės apsaugos teisės aktai pereina į šalį, kurioje jis tą laiką praleidžia.
Taip, jei darbuotojui taikoma užsienio socialinės apsaugos sistema (t. y. kitos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai nei ta, kurioje darbdavys yra registruotas / buvo įsikūręs), darbdavys privalo užsiregistruoti toje valstybėje narėje ir joje mokėti socialinio draudimo įmokas.
Taip, nuo 2023 m. liepos mėn. galioja naujas daugiašalis bendrasis susitarimas dėl tarpvalstybinio nuotolinio darbo („Bendrasis susitarimas“)[1]. Sutartį pasirašiusios šalys pateikiamos čia.[2] Bendrasis susitarimas taikomas EEE valstybėms narėms ir Šveicarijai.
[1] Bendrasis susitarimas dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnio 1 dalies taikymo įprasto tarpvalstybinio nuotolinio darbo atvejais.
[2] 2024 m. vasario mėn. pasirašiusios valstybės: Austrija, Belgija, Kroatija, Čekija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Portugalija, Slovėnija, Slovakija, Ispanija, Švedija ir Šveicarija.
Bendrasis susitarimas taikomas darbuotojams, esantiems tarpvalstybinėje situacijoje, t. y. tiems, kurie dirba vienoje valstybėje narėje esančiam darbdaviui, o gyvena ir dirba kitoje valstybėje narėje, jei tenkinamos tam tikros sąlygos. Abi valstybės narės turi būti pasirašiusios bendrąjį susitarimą.
Bendrasis susitarimas leidžia nuotoliniu būdu dirbančius darbuotojus draustis socialinio draudimo tikslais jų darbdavio šalyje, jei su tuo sutinka ir darbdavys, ir darbuotojas / nuotolinis darbuotojas. Šia galimybe gali naudotis darbuotojai, kurie daugiau nei 25 proc., bet mažiau nei 50 proc., savo darbo laiko praleidžia gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tačiau didžiąją darbo laiko dalį praleidžia valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs darbdavys.
Iš esmės bendrasis susitarimas sudaro išimtį įprastoms koordinavimo taisyklėms, kurios numato kad nuotoliniu būdu dirbantiems darbuotojams (ir jų darbdaviams) taikoma socialinės apsaugos sistema darbuotojo gyvenamosios vietos šalyje, jei darbuotojas atlieka „didelę dalį“ savo profesinės veiklos (t. y. ne mažiau kaip 25 proc. darbo laiko arba pajamų) toje šalyje, kaip minėta pirmiau. Ši taisyklė leidžia nuotoliniu būdu dirbantiems asmenims padidinti savo gyvenamosios vietos šalyje praleistą laiką, nesukuriant prievolės darbdaviui kitoje valstybėje narėje mokėti socialinio draudimo įmokas toje šalyje.
Kaip numato bendrasis susitarimas, nuotoliu dirbantis darbuotojas turės teisę būti apdraustas socialiniu draudimu valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, o ne savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tik jei bus įvykdytos tam tikros sąlygos. Šios sąlygos yra:
Atkreipkite dėmesį, kad bendrasis susitarimas taikoma tik „nuotoliniams darbuotojams“: darbuotojai, atlikdami savo darbą, turi likti prisijungę prie darbdavio darbo aplinkos per skaitmeninį ryšį (IT ryšį). Bendrasis susitarimas neapsiriboja nuotoliniu darbu namuose; darbą galima atlikti bet kurioje gyvenamosios šalies vietoje, kur naudojamas skaitmeninis ryšys.
Jei tenkinamos pirmiau nurodytos sąlygos, darbdavys / darbuotojas turi kreiptis dėl A1 formos, kuri yra įrodymas, kad taikomi darbdavio valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai. Prašymas gauti A1 formą turi būti pateiktas valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs darbdavys.
Bendrasis susitarimas taikomas nuo 2023 m. liepos 1 dienos. Prašymai A1 formai, pateikti iki 2024 m. liepos 1 d., galioja atgaline data tik iki 2023 m. liepos 1 d. (arba iki tos dienos, kurią pasirašiusi valstybė narė pasirašė bendrąjį susitarimą, jei po 2023 m. liepos 1 d.), jei socialinio draudimo įmokos buvo sumokėtos valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs darbdavys. Po šio pereinamojo laikotarpio (metai, kurie baigiasi 2024 m. liepos 1 d.) prašymas išduoti A1 formą galioja atgaline data tik iki trijų mėnesių.
Pajamų mokestis nėra reglamentuojamas ES lygiu. Pajamų mokesčio taisyklės, taikomos tarpvalstybiniams darbuotojams (t. y. nuotoliniu būdu dirbantiems arba komandiruotiems darbuotojams), yra įtrauktos į dvišalius valstybių narių susitarimus.
Kai kuriose šalyse yra nustatyta prievolė deklaruoti pajamų mokestį, net jei mokesčių nereikia mokėti. Kiekviename dvišaliame susitarime pateikiama konkreti informacija apie tai, ką deklaruoti. Paprastai reikia deklaruoti nuotolinio darbuotojo pasaulines pajamas (įskaitant pajamas, gautas kitose šalyse nei gyvenamoji šalis).
Ne, nes tokiu atveju gyvenamoji šalis ir šalis, kurioje atliekamas darbas, yra ta pati.
Nuotoliniams darbuotojams taikomi valstybės narės, kurioje įsisteigęs darbdavys, darbo įstatymai. Paprastai darbo sutartis tarp darbdavio ir darbuotojo patvirtina, kad taip ir yra.
Ne, nuotoliniams darbuotojams vienu metu gali būti taikomi tik vienos valstybės narės darbo teisės aktai.
Ne, pranešti apie komandiruojamus darbuotojus reikia tik tais atvejais, kai darbdavys siunčia darbuotoją į užsienį atlikti konkrečią užduotį, kaip nurodyta pirmiau.
Pagal daugumos valstybių narių taisykles, po trijų mėnesių gyvenimo kitoje valstybėje narėje, asmuo privalo užsiregistruoti vietos valdžios institucijose. Daugiau informacijos apie kiekvienos valstybės narės reikalavimus galima rasti čia.
Taip. Tokiu atveju ES šeimos narys (t. y. nuotolinis darbuotojas) turės užsiregistruoti priimančiojoje valstybėje narėje, kad gautų leidimą gyventi šalyje, kaip ES piliečio, kuris taip pat gyvena joje, šeimos narys. ES šeimos narys privalo užsiregistruoti, jeigu kitoje valstybėje narėje gyvena ilgiau nei tris mėnesius.
ES piliečių ES šeimos nariai naudojasi tomis pačiomis teisėmis kaip ir ES piliečiai, jei gyvena su ES piliečiu toje pačioje valstybėje narėje. Praktikoje ši tvarka reiškia, kad ES piliečių šeimos nariams netaikomi darbo leidimo formalumai, kai jie gyvena toje pačioje valstybėje narėje kaip ir jų ES šeimos narys.
Tačiau jei ES šeimos narys nusprendžia savarankiškai dirbti nuotoliniu būdu kitoje valstybėje narėje (t. y. nelydimas ES šeimos nario), jo teisė apsigyventi nebesiejama su ES piliečio šeimos nario statusu. Šiuo atveju atsakymas į pirmiau pateiktą klausimą yra „ne“: jei ES piliečio ES šeimos narys ilgiau nei tris mėnesius nuotoliu dirba kitoje valstybėje narėje be ES šeimos nario, jis turi pateikti prašymą išduoti leidimą dirbti / gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.
